Iš pradžių žmonės siuvo gyvūnų kailius į vamzdines konstrukcijas, kad patenkintų gamybos ir darbo poreikius. Po ilgo laikotarpio, XVII amžiaus pabaigoje, broliai olandai Van der Heydenai gamino išilgai susiūtas drobines žarnas, kurios tuo metu buvo plačiai naudojamos gaisrams gesinti. Vėliau, gumai atsiradus tarptautinėje rinkoje ir tobulėjant vulkanizavimo technologijoms, atsirado guminės žarnos-, taip pat guminės žarnos, šarvuotos viela, kanapine virve ar kitais audiniais-. Tačiau guminės žarnos buvo netinkamos gabenti tam tikras inžinerines medžiagas, tokias kaip aukštos temperatūros skysčiai (garai, karštas oras), kriogeniniai skysčiai (skystas vandenilis, deguonis, helis) arba ėsdinančios medžiagos (benzinas, žibalas, rūgštys, šarmai). Jų saugumą ir patikimumą buvo ypač sunku garantuoti esant aukštai-temperatūrai.
Todėl dėmesys buvo nukreiptas į metalinius vamzdžius; pakeitus metalinio vamzdžio geometriją, kad jo vidiniame ir išoriniame paviršiuose susidarytų bangos, vamzdis galėtų pasiekti guminės žarnos lankstumą, taip pat atsparus aukštai ir žemai temperatūrai, senėjimui ir korozijai. Taip gimė metalinis silfonas-, pagrindinis metalinės žarnos komponentas-.
1855 m. Vokietija paskelbė pirmąjį dumplių gamybos patentą, kuriame naudojami principai, pagrįsti esamomis papuošalų gamybos technologijomis. Po trisdešimties metų prancūzas E. Levavasseuras ir vokietis H. Witzenmannas bendradarbiavo kurdami naujo tipo metalines dumples ir 1885 m. rugpjūčio mėn. gavo patentus tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje. Tai buvo spiralinės dumplės, suformuotos apvijus S - formos metalinę juostelę ant specializuotos įrangos; Gumos juostelės, medvilninis audinys arba asbesto virvė buvo panaudotos jungiančioms siūlėms tarp gretimų ritinių supakuoti, užtikrinant dumplių vidinės ertmės sandarumą.
1894 metais buvo patobulinta šių silfonų konstrukcija: suvyniotos dvi metalinės juostos skirtingo skersmens skirtingomis kryptimis. Ši konfigūracija leido metalinėms juostoms atsverti viena kitą veikiant apkrovai, taip įveikiant spontaniško silfono išsivyniojimo problemą. 1929 m. įvyko didelis technologinis lūžis silfonų projektavimo srityje: visiškai pašalintas sandarinimo gedimas, atsiradęs dėl netolygios griovelių deformacijos,{4}}kuriose anksčiau buvo guminės juostelės arba asbesto lynai{5}}lenkimo metu. Ši naujovė atvėrė plačias dumplių kūrimo perspektyvas. Vėliau integruoti silfonai buvo pagaminti iš plieno ir vario -cinko lydinių (naudojant besiūlius arba suvirintus vamzdžius); jos priklauso nuo gofruotų šoninių sienelių elastinės deformacijos, kad būtų išlaikytas gniuždymas arba ištempimas, kartu užtikrinant patikimą sandarinimą.
Nuo šeštojo dešimtmečio sparčiai paspartėjo dvigubų-, trisienių- ir daugia-sienių silfonų,-ypač pagamintų iš itin-plonasienių- nerūdijančio plieno-, kūrimas. Siekiant patenkinti įvairius veiklos reikalavimus, buvo naudojami įvairūs gamybos būdai, įskaitant suvirinimą, elektroformavimą, apdirbimą, hidraulinį formavimą ir mechaninį verpimą. Vardinis skersmuo svyruoja nuo mažiausiai 2 mm iki didžiausio 400–500 mm, o milžiniškų dumplių skersmuo siekia iki 10 metrų. Bangų skaičius svyruoja nuo vieno ar dviejų iki ištisinių sekų, kurių skaičius siekia šimtus, tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių.
Atsižvelgiant į svarbų dumplių, kaip pagrindinės metalinių žarnų sudedamosios dalies, vaidmenį, metalinių silfonų raida veiksmingai atspindi metalinių žarnų raidą. Vėlesnės naujovės-, pvz., išorinio paviršiaus padengimas tokiomis medžiagomis kaip guma, plastikas arba nailonas; pridedant apsauginę pynę iš metalinės vielos ar juostelės; ir naudojant įvairių tipų galų jungiamąsias detales,{2}}sukurtos įvairios metalinių žarnų konfigūracijos, pritaikytos įvairioms darbo sąlygoms.